Mano mama yra verta ne tai kad įrašo blog‘e Mamos dienos proga, ji verta atskiro tinklaraščio. O dar geriau – knygos! Nuolat jai kartoju: mam, rašyk biografiją. Bet ji nesiryžta. Tikriausiai jos mūza nesijaučia pakankamai subrendusi. Ir aš tai suprantu. Paleisti į pasaulį dar vieną knygą yra be galo atsakingas žingsnis. Bet apie tai kitą kartą.
Šiandien aš atsibudau mamos namuose*. Savo vaikystės namuose. Esu neapsakomai laiminga, kad pasaulyje yra vieta, kurioje sustojo laikas. Visuomet čia jaučiuosi, tarsi laiko kapsulėje. Metai bėga (ką ten metai – dešimtmečiai!), bet mamos namuose niekas nesikeičia. Gal tik komforto buityje daugiau atsiranda. O visa kita lieka taip pat. Gausybė paveikslų ant sienų. Vazos su verbomis bei sudžiūvusių gėlių puokštėmis ir smulkūs suvenyrai iš jos kelionių su liaudies kolektyvais, surikiuoti ant sekcijos lakuotomis durelėmis, kuri gerokai vyresnė už mane. Senas pianinas „Riga“ su vietomis atšokusia apdaila. Plati tautinė juosta ant pianino ir liaudiškos kanklės, kurios bene vienintelės kartkartėmis pasižvalgo po platų pasaulį, kuomet būna paskolinamos buvusiems studentams. Po visus namus išdėlioti įvairiausi apdovanojimai už nuopelnus miestui ir liaudies kultūrai. Vazoninės gėlės! Mane nuoširdžiai stebina mamos gebėjimas auginti gėles. Aš to nepaveldėjau. Todėl nesu didelė vazoninių gėlių gerbėja. Pas mane jos arba vegetuoja, metų metais nekeisdamos savo išvaizdos, arba tiesiog numiršta. Šiuose namuose auga viskas! Mama prikelia net pasmerktus augalus.
Ar girdėjote, viena entuziastė atidarė Gyvybės langelį naminiams augalams? Tai prieglauda gėlėms, kurių šeimininkai nebenori arba su jomis nebesusitvarko. Skamba kiek juokingai, bet mano nuomone tai yra puiki idėja – prikelti nemylimus augalus naujam gyvenimui.**
Ir pagaliau mano mėgstamiausia šių namų dekoracija – knygos. Gausybė knygų! Užtektinai, kad kokia nors rajoninė bibliotekėlė galėtų pagrįstai didžiuotis savo kolekcija. Kadangi knygos netelpa į lentynas (lentynose sudėtos 2-3 eilėm į gylį), jos visur aplink. Visur literaliai, jei yra toks lietuviškas išsireiškimas – kambariuose (jų yra net 4), virtuvėje, koridoriuje. Tik vonioje knygų nėra. Knygomis apdėtos palangės, stalai, spintos. Knygos ant muzikinio grotuvo ir po televizoriumi. Knygos aneksavo net didžiąją dalį batų dėžės paviršiais teritorijos, palikdamos tik dupcės dydžio plotelį batams apsiauti (ačiū nors už tiek). Mažiau vertingos***, drauge su nuo laiko pageltusiais kultūros žurnalais, stovi sukrautos ant grindų į mažne mano ūgio stirtas. Žiūriu, kaip katinas braižosi aplink, ir baiminuosi tų daugiaaukščių griūties.
Mamos namuose esmė nesikeičia. Keičiasi tik nereikšmingos dekoracijos, kurios yra priverstos prisitaikyti prie jau susiklosčiusios šios mažos visatos tvarkos. Pamenu, kaip kadaise buvau užsibrėžusi tikslą „padėti“ mamai jos pasaulį „atnaujinti“. Visos tos vazelės, renkančios dulkes, knygų krūvos „nevietoje“, kurios neva metų metais laukia inventorizacijos, spalvą praradusios Kaziuko verbos, senas rusiškas patefonas ant spintos, neveikiantis, nes niekas nežino, kokių jam trūksta detalių, baltu pelėsiuku pasidengusios klasikinės muzikos plokštelės po sekcija, kurių dėklai sudūlėję taip, kad vos prilietus, sutrupa į mažus išblukusius popierėlius, ir daugybė kitų babakų (mes taip vadiname daiktus), mane stačiai varė iš proto. Bandžiau įtikinti mamą, kad reikia atsikratyti dalimi knygų (humanišku būdu, žinoma, perduodant bibliotekoms), kad suvenyrus reikia suslėpti, kad nerinktų dulkių, ir taip toliau ir panašiai. Kokia kvailystė! Liežuvis neapsiverčia pavadinti tos nesąmonės jaunatviniu maksimalizmu. Laimei, mama sugebėjo pasipriešinti. O jai teko. Ir man dėl to labai gėda. Nes aš buvau įkyri ir „dirbau“ ties tuo „projektu“ gana intensyviai.
Suvokimas, kas išties svarbu, galiausiai ateina. Ir man jis atėjo. Jau senokai, tiesą sakant. Ačiū Dievui! Ir dabar aš, atvykusi pas mamą, nesikėsinu jos pasaulio keisti pagal savo supratimą. Aš žaviuosi, gėriuosi juo, mėgaujuosi kiekviena maža detale ir kraunu tą pasaulį į save. Godžiai, dideliais kąsniais. Tikiuosi užkonservuoti tą jausmą, kad išlaikyčiau jį kuo ilgesnį laiką. Nes tai aplinka, kuri mane suformavo. Aš pati esu to nuostabaus pasaulio dalis. Ir kol planeta, pavadinimu mamos namai, sukasi, aš turiu saugų uostą nuo visų pasaulio blogybių. Tai neįkainojamas turtas. Ar galėčiau norėti daugiau…?
* Užtikrinu Jus, kad elgiausi atsakingai atvažiuodama. Aš nesu Covid19 nešiotoja.
** Daugiau sužinoti galite čia: https://www.gyvybeslangelis.lt/
*** Knygų vertingumas/nevertingumas man yra labai įdomi tema. Mažiau vertingomis pavadinau knygas, kurios yra morališkai pasenusios, nebeaktualios šiam laikmečiui.
Su meile, Monika su Mūza
P.s. Pradėjusi rašyti buvau tikra, kad tai bus gražus šventinis pasakojimas apie mano mamą. Bet gavosi, kas gavosi. Kažkodėl rašyti apie pačius mylimiausius man visuomet yra sunkiausia. Gal žinote kodėl? Bet aš pažadu, apie ją dar papasakoti. Ir ne vieną kartą, tikiu. Juk sakiau, kad ji verta daugiau nei įrašas blog‘e. Mano vienintelė, mylima Mama.