sveiki atvykę

Sveiki, visi. Pirmą savo įrašą rašau pašnibždomis, nes baiminuosi, kad mano Mūza, pajutusi, kad ledai pajudėjo, grįš su dar daugiau idėjų. Aš nepajėgi tiek suvaldyti. Saikas – jai nepažįstamas jausmas. Šiąnakt ji pasiautėjo, kaip reta. Dar dabar neatsigaunu. Kol kas aplink ramu, todėl skubu su šiuo įrašu. Prie jos dar grįšime.

Susipažinkime, esu Monika, naujai iškepta blogerė. Jau daug metų svajojau turėti blog’ą. Kodėl neturėjau? Buvau įsitikinusi, kad nepavyks sukurti pakankamai originalaus, įtraukiančio turinio. Tai, ką noriu pasakyti, atrodė bus įdomu tik pačiai sau, familijai ir mylimiems draugams. Tiek man pakako, kad nesiimti tinklaraščio rašymo ilgą laiką.

Kas pasikeitė dabar?,- pagrįstai paklausite. Atsakymas paprastas – mano jau minėta Mūza išsireikalavo vietos, kurioje ji galėtų sistemingai nuo dūšios pasitaškyti. Jai toks gyvenimo etapas, kad mirk gyvenk reikalinga platesnė nei artimųjų ratas auditorija. Suprask, Facebook‘o post’uose ji nebetelpa. Blog’o reikalavo taip garsiai ir taip intensyviai, jog galiausiai aš pasidaviau. Jeigu visiškai atvirai, tuo klausimu turiu savo asmeninę nuomonę, kuri ne visuomet sutampa su mano Mūzos nuomone. Bet tiek to, pažadėjau jai pamėginti. Juk per galvą niekas neduos. Jei nepasiseks, suvaidinsim, kad tik ėjom pro šalį…
Tiesa, prieš tai dar porą valandų iš peties padirbėjau su vidiniu kritiku, kuris įkyriai kartojo: blog’as yra ne kas kita, kaip dėmesio troškimas. Nu ok ok, – sakiau,- nurimk jau. Juk tą darome ne dėl savęs, o dėl Mūzos.

Mano Mūza yra gerokai kvanktelėjusi, ir aš dėl to ją labai myliu. Vardas, pripažįstu, banalus. Labiau tinkamas augintiniui, nei kūrybos įkvėpėjai. Bet man į galvą kitas neatėjo. Suprantu, kad mūzų pasaulyje ji dar labai jauna. Sakyčiau – pradedančioji. Iš ko sprendžiu? Pažįstu ją labai seniai, ir matau, kaip ji nuolat savęs ieško. Tai ji poetė, tai rašytoja, tai siuvėja. Net drabužių dizainere kartą pabuvojo (turėkime vilties, kad pasipasakos). Kuo tik ji nėra buvusi. Susitikome, kai buvau aštuoniolikos. Labai aiškiai prisimenu pirmą mūsų pažintį. Tai įvyko naktį (dabar, kai pagalvoju, čia jos braižas reikalus tvarkyti naktimis). Artėjo Kalėdos, ir aš niekaip nesugalvojau, ką padovanoti savo geriausiai draugei (linkėjimai tau, mano mieloji!).
Vidury nakties pabudau ir bum! Tai įvyko – ji mane pasirinko. Nesupratau, kas man darėsi, bet ir nesigilinau. Ji vienu ypu padiktavo man poemą. Poemą! Apie geriausią draugę. Žinoma, meninė kūrinio vertė abejotina, bet juk negali tikėtis šedevro iš pradinukės.

„Gaila neturiu sparnelių
Tai skraidyčiau virš spintelių,
Tinkas Toliui netrupėtų,
Gal tada mane mylėtų..?“ *

Pamenu, aš vos spėjau pieštuku rašyti jos diktuojamas eilutes, ant po ranka papuolusių lapelių. Summa summarum mudvi užtrukome 15 minučių. Po paskutinės eilutės ji dingo taip pat greitai, kaip pasirodė. O aš užmigau. Ryte ant stalo radau šūsnį post it dydžio baltų lapelių, su vos įskaitomais posmeliais. Surankiojau juos į prasmingą eilę, perrašiau ir padovanojau draugei. Jau tada supratau, kad mano Mūza turi super power – nenusakomą greitį, kuriuo diktuoja man savo tekstus. Ir dar idėjų gausą. Jeigu aš jos netramdyčiau, patikėkit, būčiau įdarbinta 24/7. O aš ir gyventi noriu. Todėl labai dažnai leidžiu jai tiesiog išlieti savo tekstus mintyse. Galvoju: gerai, kai turėsiu laiko, viską užrašysiu. Bet ilgainiui pasimiršta, o ji irgi nesisieloja. Nes jau turi naujų idėjų. Viena paguoda, kad be manęs, tikiu, turi dar ne vieną klientą. Galbūt pas mane dirba antraeilėse (kaip įsitikinau, naktinėj pamainoj). Nes būna prapuola savaitėmis. Net pasiilgstu. Matyt turi ir kitur su darbais atsigriebti. O kai apsireiškia po ilgos pertraukos, tai jausmas primena viesulą. Blogiausia, kad jai visiškai nesvarbios aplinkybės. Nei paros laikas, nei vieta. Laimingi laiko neskaičiuoja. Mano Mūza dar laimingesnė, nes ji net nesuvokia, kad žmonių pasaulyje egzistuoja toks dalykas, kaip laikas.

Šiąnakt patyriau eilinį jos uraganinį sugrįžimą. Savo nelaimei, pabudau vidury nakties. Tai nebūtų taip baisu, jei Mūza nebūtų sėdėjusi ant pagalvės ir nelaukusi to momento, kaip koks augintinis, vizginantis uodegą (prisiminkime vardą). Pradedu įtarti, kad ji pati tą momentą ir suorganizuoja kažkokiu jai vienai žinomu būdu. Vos tik pajuto, kad nemiegu, firminis bum!

– Žiek, žiek, kadangi jau pabudai, davaj pabreinstorminam**, ką darysim su tavo rašymu,- pradėjo mane tuskinti.

– Ta prasme? Matei, kiek valandų? Kokiu rašymu? Nu blemba, vėt tu…

– Nu aš čia pagalvojau, kad knygą parašyt mes per silpnos (argi nesakiau, kad pradinukė?), bet blog’ą jaučiu galėtumėm patempt,- ji toliau bėrė savo įžvalgas, man dar nespėjus paprieštaraut.  

Man rodos, ji yra priekurtė, su visa derama pagarba. Bent jau tokia dedasi, kai bandau prigesinti jos naktinį entuziazmą. Šiuosyk ir vėl nepavyko. Atsipeikėjau, kai sėdėjau lovoj ir telefono naršyklėje tikrinau laisvų domenų pavadinimus (apie pasirinkimą ji žadėjo net atskirą įrašą įkelti). Akis užkliuvo už laikrodžio – 03:30. Po geros valandos mano telefono užrašinėje jau buvo: tinklaraščio pavadinimas, gal 20 temų artimiausiems įrašams, net keletos konspektai! Ir kaip jos nemylėt…?

Primenu, viskas vyko šiąnakt. O dabar Jūs jau skaitote mano pirmą įrašą naujutėlėje, rašalu kvepiančioje svetainėje. Juk sakiau, kad jos super power yra kosminis greitis. Tiesa, tarp jos temų yra ir žodis „Kosmosas“. Na ji tokia lengvai pamišusi dėl žvaigždžių. Bet apie tai netrukus.

Tikiu, kad mūsų su Mūza laukia nuostabus nuotykis. Jeigu Jūs norite jame dalyvauti, prisijunkite. Mums bus malonu (jai ypatingai). Juk ji dėl Jūsų, mieli skaitytojai, ir taškosi.

* Tolis – mano draugės papiktintas kaimynas Tolikas iš apatinio aukšto, kuris nuolat ant mūsų rėkdavo, kad mes ne vaikštome, o šokinėjame. Tegul bus lengva jam žemelė, kaip sakoma.

** Jei draugausime, kviečiu pratintis prie Mūzos žodyno. Ir prašau nepykti. Mes abi nuoširdžiai mylime lietuvių kalbą. Čia mandrumas ir tiek.

Su meile, Monika (kol kas viena)

p.s. Žiek – žiūrėk.

p.p.s. Davaj pabreinstorminam – nagi pasitarkime.

p.p.p.s. Prašau nekreipti dėmesio į techninius nesklandumus. Draugiškai apsimeskime, kad viskas taip ir turi būti. Ilgainiui išmoksim.

Laukite tęsinio.